2021 04 07 Kristina Kocaoglu
Su pačiais pirmaisiais šildančiais saulės spinduliais jaučiame atgimstant gamtą, kviečiančią visą gyvastį išlįsti iš žiemos šalčių sukaustytų gniaužtų. Apnuogindamas pilkšvą žolę tirpsta sniegas, pražysta pirmosios pavasario gamtos šauklės žibuoklės. Nostalgiškas lietuviško pavasario pradžios aprašymas, ar ne? Tačiau ten, kur gyvename mes, gėlės žydi ištisus metus, saulė lepina savo šiltais spinduliais beveik kiekvieną metų dieną, žolė visada žalia, o sniegas – itin retas svečias. Čia žiemos varyti blynais ir baisiomis kaukėmis nereikia, nes, atrodo, šilti orai niekada taip ir nesibaigia. Švelnus Turkijos klimatas ryškiai skiriasi nuo Lietuvos cepelininio dangaus skraistės, retai kada pakeičiančios savo pavidalą šaltuoju metų laiku.
Velykos – gamtos atgimimas ar Kristaus prisikėlimas
Būtent todėl pavasaris Lietuvoje yra labai laukiamas, o šv. Velykų šventė lyg oficialiai patvirtina naujo sezono pradžią. Tačiau katalikų bažnyčios nariai švenčia ne gamtos atgimimą, o Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo. Nors krikščionys, grindžiantys šventės prasmę per religinę prizmę, yra teisūs, Velykas kaip gamtos atgimimo simbolį švenčiantys taip pat neklysta. Etimologiškai žodis Velykos kilęs iš slavų kalbos ir reiškia didžiąją dieną (Kristaus prisikėlimo). Krikščioniškos tradicijos prasideda dar iki pat šventės: gavėnia – 40 dienų laikotarpis, kurio metu susilaikoma nuo pasilinksminimų ir pasninkaujama, taip atmenant Dievo sūnaus mirtį. Ankstyvą Velykų rytą tikintieji eina į bažnyčią, dalyvauja Kryžiaus Kelią mininčioje procesijoje ir šv. Mišiose, po kurių jau galima sveikinti vienas kitą su Velykomis – prisikėlimu. O katalikybės skeptikai linkę švęsti Velykas pagonizmo pagrindu. Juk esminis Velykų simbolis margutis nėra krikščioniškas, gamtos atgimimui pažymėti sutinkamas šimtmečius prieš Lietuvai priėmus krikščionybę ir net tūkstantmečius prieš mūsų erą.
Nors Turkijos nacionalinė religija yra islamas, ji geografiškai yra išsidėsčiusi vietovėje, kurioje gyvavo Romos ir Bizantijos imperijos, apsigyveno vieni pirmųjų krikščionių, čia palikę įspūdingą kultūrinį ir religinį paveldą. Krikščionybės apraiškos religiniuose monumentuose yra ypač paplitusios Turkijos pietryčiuose ir Stambule – senojoje Romos imperijos sostinėje Konstantinopolyje. O kaipgi yra su katalikiškomis šventėmis? Ar religinės švenčių tradicijos gali būti vis dar gyvos islamiškoje Turkijoje?
Velykų šaknys Turkijoje
Turkai šv. Kalėdų nešvenčia, tačiau vakarietiškos kultūros įkvėpti puošia naujametines eglutes, po kuriomis deda dovanas. Velykos, atrodo, yra neabejotinai tik krikščioniška šventė ir jokių jos apraiškų kitos religijos vietinių kontekste negalima įžvelgti. Tačiau daugumoje Pietryčių Turkijos miestų yra švenčiama pavasario, gamtos nubudimo šventė, kurios pagrindinis simbolis yra dažyti kiaušiniai. Šventės ištakos, be abejo, atėjo iš čia gyvenusių krikščionių, tačiau vietiniai turkai perėmė šventę be religinių aspektų. Pavyzdžiui Siirt mieste kiekvienų metų pavasarį yra švenčiama Kiaušinių šventė (Yumurta bayramı arba Şıhrıl bayf), kurios metu įvairiomis spalvomis yra dažomi kiaušiniai, jie nešami sužadėtiniams ir jaunavedžiams dovanų (kiaušinių skaičius turi būti griežtai nuo 100 iki 500) kaip klestėjimo, gyvybės ir vaisingumo simbolis. Mieste organizuojama šventė, kurioje susibūrę miestiečiai linksminasi panašiai kaip ir lietuviai per Velykas, tik minioje: pramogauja ridendami kiaušinius, juos daužo vieną su kitu taip rinkdami stipriausią. Žmonės šią Velykas simbolizuojančią šventę mini su džiaugsmu ir pagarba daugiakultūriniam palikimui, vienybėje su visais miestelio gyventojais.
Turkijos lietuvių bendruomenės Velykų šventės tradicija
Lietuvius taip pat itin suvienija šventės. Ir visai nesvarbu, kuriam pasaulio krašte gyventum: gimtadieniai, kitos asmeninės svarbios dienos, Lietuvos valstybinės, didžiosios metų šventės yra neatsiejama tautos vienybės dalis. Lietuviai švęsti ir organizuoti šventes moka, mėgaujasi tuo ir skiria daug laiko kiekvienai detalei išpildyti. Tradicijos kūrimas ir išlaikymas taip pat teikia didelį džiaugsmą. Įvairiuose Turkijos miestuose gyvenantys mūsų tautiečiai saugodami lietuviškas tradicijas šv. Velykų proga susiburia didesnėmis ar mažesnėmis grupelėmis, kai kurie švenčia namuose vieni šeimoje, su draugais ar giminaičiais turkais. Tačiau jau daug metų Viduržemio jūros regiono lietuvių organizuojamos Velykos Alanijoje tapo itin gražia tradicija, suburianti lietuvius ir jų šeimas iš daugelio miestų. Pasak naujai išrinktos Turkijos lietuvių bendruomenės (toliau TLB) pirmininkės Astos Buckiūnaitės, idėja švęsti Velykas drauge gimė 2013 metais, kuomet susibūrusios lietuvės pareiškė norą švęsti Velykas ir dalintis tradicijomis visiems kartu. Taip metai iš metų su vis gausėjančiu dalyvių būriu Velykų šventė Alanijoje, TLB būstinėje Villa Augusto, tapo tradicija.
Nors praeitais metais šventė neįvyko dėl Covid-19 pandemijos apribojimų, šiais metais visgi pavyko ir vėl susiburti, nors sąlygos tam buvo ne itin palankios. Kaip teigė kadenciją baigiantis TLB pirmininkas Margiris Klenavičius, apskritai Velykų organizavimas yra iššūkis, nes Turkija nėra krikščioniškas kraštas. O šiuo metu dėl besitęsiančios ekstremalios situacijos Turkijoje ir kintančių apribojimų Velykų šventėje rinktis buvo šiek tiek sudėtingiau. Reikėjo padirbėti su tam tikrais leidimais ir pažintimis, kad būtų galima susitikti, be abejo, laikantis tam tikrų nurodymų ir reikalavimų.
Nors šiemet susirinkusiųjų būrys dvigubai mažesnis nei įprastai, Turkijos lietuviai ir jų šeimos, nepabūgę atkeliauti ne tik iš Viduržemio jūros regiono, bet ir kitų miestų – Ordu, Stambulo, Ankaros – paminėjo pavasario atgimimo šventę ne ką prasčiau nei Lietuvoje gyvenantys mūsų tautiečiai. Gaivus šalia tyvuliuojančios jūros oras, nors iš ryto lietingas, bet popiečio saulės sušildytas, kvietė švęsti pavasario atgimimą. Vaišių stalas buvo nukrautas lietuvių su meile gamintos baltos mišrainės, naminės juodos duonos, pyragų kalnais, kartu su tradiciniais turkiškais patiekalais. Bene svarbiausias Velykų stalo akcentas margučiai, atkeliavę iš kiekvieno šventės dalyvio namų, skaičiavo paskutines akimirkas prieš bandant jų tvirtumą ir greitumą. Kiekvienais metais per Velykas yra laikomasi tų pačių tradicijų: vaikai ieško paslėptų šokoladinių kiaušinių, o tikruosius margučius ridena ir daužo, taip rinkdami patį stipriausią. Kartą buvo atvykę tautodailininkai iš Lietuvos parodyti vaikams tradicinius lietuviškus kiaušinių marginimo būdus. Na, o šiais metais Velykų šventės metu vaikai ir suaugę turėjo galimybę piešti ant vandens turkiškų tradicijų ebru meno technika.
Džiugu paminėti, kad Alanijos lituanistinė mokyklėlė „Vaivorykštė“ nuotoliniu būdu suorganizavo vaikų rankdarbių konkursą „Mano Velykinė verba“, kuris kvietė vaikus sukurti verbą. Ši puiki iniciatyva skatino vaikus kurti ir domėtis lietuviškomis tradicijomis bei amatais. Tikimės, kad šis konkursas bus pakartotas ir galbūt net taps tradicija kaip ir pats Velykų šventimas Alanijoje.
Velykų šventėje dalyvavęs Lietuvos garbės konsulas Alanijoje Mehmetas Šahinas džiaugėsi Turkijos ir Lietuvos draugyste, susipynusiomis tradicijomis: „Mane labiausiai pralinksmino vaikų džiaugsmas daužant kiaušinius. Mes taip pat per Novrūzo (Novrūzas – persų naujieji metai, švenčiamas pavasario atėjimas, sutampantis su pavasario lygiadieniu kasmet tarp kovo 20 ir 22) šventę, kai dar ėjau į pradinę klasę, eidavom ant kalno ir ten dauždavomės kiaušiniais. Prisiminiau tą laiką, buvo labai gražu.“
Su viltimi žengiame į ateitį
Šiuo visam pasauliui sunkiu laikotarpiu mums visiems trūksta vilties, padrąsinimo ir draugystės. Kai kuriems iš mūsų jos reikia daug daugiau nei galėtume įsivaizduoti. Velykos yra palankus laikas apmąstyti, kaip galėtume mintimis ir darbais prisidėti prie geresnio rytojaus ne tik sau, bet ir pagalbos prašančiam. Turkijoje gyvenančios lietuvės Justinos Sefer organizuota labdara sunkiai sergančiam berniukui Ahmetui, kuriam reikalingas labai brangus vaistas, yra įrodymas, kad bendrystėje mes galime nuveikti daug gero. Ši iniciatyva sulaukė visų šventės dalyvių, o ypač garbės konsulo, dėmesio. Džiaugiamės galėdami prisidėti prie vilties išgelbėti mažo berniuko gyvybę.
Velykos buvo organizuojamos prisidedant ir Lietuvos ambasadai Turkijoje. Šventės metu buvo eksponuojami Turkijos mažųjų lietuvaičių piešiniai iš praeitais metais LR ambasados iniciatyva organizuoto konkurso „Nupiešk Lietuvą!“, skirto Karaliaus Mindaugo Karūnavimo dienos paminėjimui. Lietuvos Respublikos ambasados Turkijoje laikinoji reikalų patikėtinė Vaida Stankevičienė sveikinimo kalboje ragino Turkijos lietuvių bendruomenę galvoti apie naujas idėjas ir projektus, prie kurių įgyvendinimo prisidėtų ir ambasada. Taip pat visiems linkėjo vilties: „Ši šventė yra kaip naujas žingsnis į ateitį. Nauja viltis, kad viskas bus gerai, kad mes būsime sveiki, kad koronavirusas sumažės ir vėl galėsime tęsti normalų savo gyvenimą čia, Turkijoje. Velykų proga linkiu visiems santarvės, draugiškumo, naujų paieškų, nes aš manau, kad gyvenimas nestovi vietoje, visada reikia prisitaikyti prie naujų iššūkių ir ieškoti naujų galimybių. To visiems ir palinkėčiau, kad su šia tradicine Velykų švente, mes visi pasižiūrėtume ne tik į praeitį, bet ir į priekį. Ką galime padaryti daugiau, kuo galime labiau prisidėti prie modernios Lietuvos kūrimo.“
Tikime, kad ši graži šventė kasmet bus laukiama kiekvieno Turkijos lietuvio ir gyvuos daug metų. Girdėsime fone skambančias lietuviškas dainas, malonius pašnekesius, plaukus kedens Viduržemio jūros brizas. Aplinkui bėgios ir paslėptų kiaušinių ieškos vaikai, varijuodami tarp turkų ir lietuvių kalbų taip greitai kaip radijas keičiantis stotis. Velykų šventėje išryškėjusios kultūrinės asimiliacijos ir lietuviškos tradicijos eis išvien neužgoždamos vienos kitų. Bet svarbiausia, kad susibūrus kartu šventėje suburtume lyg mažąją Lietuvą, švęstume ne tik jos praeitį, bet ir ateitį, rūpintumėmės dėl jos gerovės būdami svetur, vedami tėvynės ir to pilko, bet taip mielo širdžiai, dangaus ilgesio.
Ši publikacija yra Spaudos, Radijo ir Televizijos rėmimo fondo finansuojamo projekto dalis.
Projektas „Lietuviško meno ir kultūros sklaida Turkijoje“.
Turkijos lietuvių bendruomenė 