Turkijos lietuvių menininkių gyvenimas ir kūryba: koja kojon su menu per pasaulį

2021 06 20 Kristina Kocaoglu

Turkijos sostinėje Ankaroje gyvenanti tapytoja Inga Šimonytė-Deniz ir Stambulo pakraštyje esančiame Yalovos mieste įsikūrusi tekstilininkė doc. Dr. Jovita Sakalauskaitė yra iš Lietuvos kilusios menininkės, kurių gyvenimai ir meniniai darbai jau įkvėpė ir sužavėjo tūkstančius žmonių Lietuvoje, Turkijoje ir daugelyje pasaulio šalių. Skirtingos asmenybės ir meno atšakos, tačiau meilė menui, gyvenimas Turkijoje ir santykis su gimtąja Lietuva vienija dvi labai talentingas moteris, kurių darbai kvietė Turkijoje gyvenančius lietuvius po ilgos pertraukos ir pandemijos paveiktos kultūrinės stagnacijos susiburti meniniame renginyje.

2021 m. birželio 16 d., Stambule buvo minimos 230-osios Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijos (Gegužės 3-iosios Konstitucijos) metinės. Lietuvos ambasados Turkijoje ir Lenkijos konsulato Stambule organizuotame renginyje buvo pristatytos abi menininkės ir jų kūryba. Parodoje eksponuojami Jovitos Sakalauskaitės ir Ingos Šimonytės-Deniz darbai susilaukė didelio susirinkusių Turkijos lietuvių ir lenkų dėmesio.

Šiandien šių ypatingų menininkių gyvenimai pasiruošę įkvėpti jūsiškius. Kviečiame iš arčiau susipažinti ir sužinoti apie jų gyvenimą Lietuvoje, Turkijoje, meilę menui, kūrybą, idėjų paieškas, mūzas ir iššūkius.

Jovita Sakalauskaitė (g. 1984), tekstilininkė, pluošto menininkė. Vaikystę praleido Kaune, Garliavoje, bet paauglystėje persikėlė gyventi į Vilnių. Vilniaus dailės akademijoje baigė tekstilės bakalauro ir magistro studijas. Studijų metu pagal Erasmus mainų programą išvyko į Turkiją, Dokuz Eylul universitetą, kuriame vėliau baigė ir doktorantūros studijas. Jovita akademinę veiklą tęsė penkerius dėstytojaudama Izmiro Ekonomikos universitete. 2018 m. menininkė buvo pakviesta dėstyti Tsingua universitete Kinijoje. Jovitos darbai buvo eksponuojami ne tik Lietuvoje ir Turkijoje, bet ir Kinijoje, Urugvajuje, Prancūzijoje, Ukrainoje, Indijoje, Lenkijoje, Dominikos Respublikoje ir Vokietijoje. Jovita kartu su vyru šiuo metu gyvena prie Stambulo įsikūrusiame Yalovos mieste. Išsamiai apie J. Sakalauskaitės meninę veiklą galite paskaityti asmeniniame tinklapyje https://www.jovitasakalauskaite.com/

Meilė menui nuo mažų dienų

„Lotuso žiedas“ – aut. Jovita Sakalauskaitė

Jovita Sakalauskaitė gimė ir vaikystę praleido Kaune, Garliavoje, tačiau dar besimokant mokykloje persikėlė gyventi į Vilnių. Menininkė nostalgiškai apibūdino savo vaikystę: „Mano vaikystė buvo tiesiog graži ir laiminga, su močiute, katinu, vištom ir pačių skaniausių obuolių sodu.“

Meilė menui, kuri palaipsniui peraugo į meilę tekstilei, prasidėjo šeimoje. Jovitos tėtis – inžinierius tautodailininkas – turėjo studiją, kurioje Jovita būdama dar vaikas dažnai lankydavosi. Matematikos mokymas buvo sustiprintas, tačiau nuolat lankomi meno būreliai visgi padarė didelę įtaką menininkės norui studijuoti Vilniaus dailės akademijoje (toliau VDA).

Jovita jaunystėje buvo itin aktyvi, išvykos į užsienį jai buvo įprasta praktika – dalyvaudavo įvairiose stovyklose ir mainų programose. Studijuodama tekstilę antrame magistro kurse VDA išvyko į Turkiją pagal Erasmus mainų programą. Pabaigusi mokslus Lietuvoje J. Sakalauskaitė grįžo į tą patį Dokuz Eylul universitetą Turkijoje, Izmire, kur buvo pakviesta studijuoti doktorantūrą. 2018 m. menininkė skaitė paskaitas ir vedė dirbtuves Tsingua universiteto Kinijoje studentams. Akademinę veiklą Turkijoje J. Sakalauskaitė tęsė penkerius metus dėstytojaudama Izmiro Ekonomikos universitete, kur jai buvo suteiktas docentės laipsnis. Paklausus Jovitos apie jos gyvenimo didžiąją aistrą, menininkė nedvejodama atsakė: „Kūryba – mano gyvenimas, universitetas – darbas. Myliu savo gyvenimą ir mėgaujuosi darbu.“

Jovita su savo studentėmis iš Tsingua universiteto Kinijoje

Kur aš ir mano menas, ten ir namai

Turkija – gyvenimo ir kultūros atžvilgiu itin kontrastinga šalis, kuri atstoja menininkei namus jau daugiau nei dešimtmetį. Visgi gyvenimą ir kultūrinius skirtumus svečioje šalyje Jovita linkusi vertinti neutraliai: „Nesijaučiu nei svetimsalė, nei sava. Bet aš visur taip jaučiuosi: kur aš ir mano menas, ten ir namai.“ Jovita kalbėdama apie gyvenimą Turkijoje kaip inspiraciją kūrybai atskleidė, kad kiekviena nauja šalis ir žmogus praturtina, kartais net ir sukrečia, ir visa tai yra neišsenkantis įkvėpimo šaltinis. Kultūrinių skirtumų yra apstu, tačiau menininkė juos priima kaip natūralų dalyką, netgi džiaugiasi galėdama pažinti Turkijos žmonių įvairumą: „Emocijos, jausmai, žmonių veidai. Tai yra mano įkvėpimas, mano dvasinis penas.“

„Vienišumo dievas“ – aut. Jovita Sakalauskaitė

Kaip pati Jovita teigė, ji nėra iš tų menininkų, kuriems reikia ramybės, labiausiai džiaugiasi triukšminga vienatve: „Man labai reikia žmonių, emocijų, bet iš kitos pusės aš esu, kas esu, tik būdama viena, man to mirtinai reikia laikas nuo laiko. Tiesiog pradingti, o po vėl pasinerti į emocijų sūkurį.“ Iš tokios asmeninės patirties ir gimė menininkei reikšmingiausias kūrinys Vienišumo dievas.

Išgyvenimais paremta kūryba

Paklausta apie jaučiamą atsakomybę prieš gerbėjus Jovita prisipažino, kad jos kūriniai gimsta iš subjektyvių asmeninių patyrimų: „Mano kūryba paremta mano išgyvenimais ir idėjomis, jos nebūtinai turi patikti visiems. Kaip bebūtų keista, aš kuriu sau, o po to atsiranda gerbėjai. Todėl nelabai koncentruojuosi į atsakomybę prieš kitus.“

Menininkė taip pat pabrėžė norinti lygiuotis ir konkuruoti su savimi. Tačiau turi ir ją įkvepiančių menininkų: „Yra keletas menininkų, kurių darbais žaviuosi arba kurie mane įkvepia. Iš lietuvių menininkų mane žavi Severijos Inčirauskaites darbai. Mano didžiausi įkvėpėjai tai emocingasis Francis Bacon ir šiuolaikinio meno žvaigždė Damien Hirst.“

Skausmas gali būti gražus

Veltinių skulptūrų kolekcija „Kaktusai“

J. Sakalauskaitė akcentuoja, kad visos emocijos inspiruoja kūrybai, įskaitant ir nedžiaugsmingas. Pluošto meno kūrėjos darbuose dominuoja įvairios žmonių emocijos, atsispindinčios veido mimikose. Dauguma menininkės meninių projektų yra kuriami naudojant veltinio skulptūras, kurias menininkė ironiškai pavadino „žmogiškaisiais padarais“. Pastarosios yra kuriamos norint atspindėti įvairius jausmus, kuriuos bent kartą išgyvena kiekvienas individas nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ar rasės.

Seni ir netobulų bruožų veidai Jovitą įkvepia kurti. Tačiau nė vienas kūrinys nėra vieno konkretaus žmogaus atspindys. Menininkė naudoja kelis skirtingus veidus ar jų detales, kad sukurtų unikalų ir išraiškingą veidą: „Aš naudoju savo gatvėse matytų veidų eskizus, praleidžiu valandą prie veidrodžio ar darau skirtingų veido išraiškų asmenukes. Man svarbiausia atspindėti jausmą, vienos ar kitos emocijos galią.“

Veltinių skulptūrų kolekcija „Kaktusai“ vadovaujasi ta pačia emocijų veiduose koncepcija, tačiau išskirtinis bruožas yra galvoje išaugę spygliai. Kaip darbų autorė aiškina, itin stiprios emocijos, kaip džiaugsmas, liūdesys ar pyktis, mus pačius ne taip stipriai paveikia kaip aplinkinius žmones: atspindėdami šiuos stiprius jausmus galime jiems įgelti: vienaip ar kitaip pakenkti ar jaustis blogai.

Gegužės 3-iosios Konstitucijos 230-ųjų metinių renginyje buvo eksponuojama menininkės skulptūrų-padarų kolekcija pavadinimu „Septyni ekstazės impulsai“. Menininkė taip pasakoja apie savo kūrinius: „Šis projektas yra labai asmeniškas, jis pasakoja apie tamsiausią žmogaus vidinio pasaulio pusę ir nuodėmes, kurias mes visi bent kartą gyvenime išgyvenome.“ Jovita atskleidžia, kad vaizduojamos nuodėmės – gašlumas, apsirijimas, godumas, tingumas, kerštas, pavydas ir puikybė – taip pat atspindi ir jos didžiausias silpnybes: „tai veidas, kurį karts nuo karto nešioju, mirtiniausios gėlės mano gyvenimo sode.“

Meno demonai – į laisvę

Jovitos darbų paroda Kinijoje

Jovitos Sakalauskaitės asmeniniai bei grupiniai projektai ir meno darbai buvo eksponuojami ne tik Lietuvoje ir Turkijoje, bet ir Kinijoje, Urugvajuje, Prancūzijoje, Ukrainoje, Indijoje, Lenkijoje, Dominikos Respublikoje ir Vokietijoje. Galimybė savo kūrybą pristatyti parodose menininkei yra didžiulis įvertinimas: „Esu be galo laiminga, kad mano darbai buvo eksponuoti nuo Kinijos iki Amerikos: tai didžiulė motyvacija naujiems projektams.“ Prakalbus apie meninius projektus su Lietuva Jovita neslepia, kad pastaruoju metu bendradarbiauti nėra taip paprasta, tačiau niekada neatsisakys bendrų projektų su Lietuva.

Kalbant apie ateities planus ir siekiamybes, Jovita šiais metais buvo pakviesta būti pirmosios Internacionalinės šiuolaikinio materialaus meno bienalės Kinijoje (1st International Contemporary Material Art Biennale) viena iš vykdančiųjų kuratorių. Taip pat kitais metais Jovita planuoja pristatyti naują projektą, kuriuo dabar užimta visa menininkės dienotvarkė.

„Gerai pagalvok, ar jau visus meno demonus išleidai į laisvę… Tai buvo vieno mano kolegos patarimas, kuris labai gerai atspindi, kaip aš matau ir jaučiu meną.“

Inga Šimonytė-Deniz (g. 1981), architektė, tapytoja. Gimė ir užaugo Kaune, vėliau persikėlė gyventi į Vilnių. Čia baigė architektūros magistro studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Po ilgos darbinės patirties su statinių architektūra, būdama 28-erių metų, persikėlė gyventi į Turkiją. Tapybą akvarele prisijaukino po kelių metų darbo architektūros srityje Turkijoje. Ingos darbai buvo eksponuojami Lietuvoje, Turkijoje, taip pat keletas jų įtraukti į Niujorko meno galerijos „Gallery104“ kolekciją. Savo kūriniais menininkė prekiauja internetinėje parduotuvėje Etsy (IngaSiDeAquarell) ir meno platformoje Artmajeur (Ingaside). Inga yra ištekėjusi ir augina tris berniukus, gyvena Ankaroje.

Nuo architektūros iki tapybos

Inga savo pirmojoje parodoje Kaune

Ingos Šimonytės-Deniz vaikystė prabėgo Kaune, Žaliakalnyje, kuris menininkei kelia daug nostalgiškų prisiminimų. Kalbant iš profesinės pusės, Ingą labai veikė nuostabi, unikali ir autentiška miesto architektūra: „Visas Kauno centras pilnas puikių modernios architektūros pavyzdžių.“ Nors Inga pasirinko studijuoti architektūrą, visgi vaikystėje pagrindinis hobis buvo ne dailė, o muzika: menininkė buvo įvaldžiusi pianiną. Supratus, kad muzika nėra jos gyvenimo tikslas, menininkė pradėjo lankyti kursus, kuriuose mokė dizaino, kompozicijos, akademinio piešimo – to reikalavo stojant į architektūrą. Pabaigus architektūros studijas Inga vylėsi dirbti su interjerais, tačiau laikui bėgant viskas susiklostė kiek kitaip, teko dirbti su statinių architektūra, kuri lydėjo jos karjerą iki šiol.

Tapybą menininkė prisijaukino būdama Turkijoje, į kurią persikėlė būdama 28-erių. Šeimyninis gyvenimas, darbas architektūros įmonėje ir individualūs projektai ilgą laiką buvo pagrindinis gyvenimo variklis, tačiau atėjus ekonominei krizei, kuri sustabdė statybas ir darbų paklausą, Inga pagaliau rado laiko ir drąsos vėl paimti akvarelę į rankas: „Turėjau stalčiuje savo senus aptrupėjusius akvarelinius dažus. Nusprendžiau, kad laikas juos traukti į dienos šviesą.“

Tarp rytų ir vakarų

„The power of Mindset“ – aut. Inga Šimonytė

Atvykusi į Turkiją Inga pirmus metus praleido Adanoje – šalies pietuose esančiame mieste, garsėjančiame konservatyvesniu požiūriu ir karštu klimatu: „Pačioje pradžioje tikrai taip jaučiausi, bet manęs tuo metu visiškai tas neerzino, aš iš vis jaučiausi lyg iš šono žiūrėčiau kokį orientalistinį filmą. Po kiek laiko pajutau, kad toji kultūra pradėjo smelktis per daug, kad nebegaliu vertinti situacijų adekvačiai. Be abejo, daug įtakos padarė ir klimatas.“ Persikėlus gyventi į Ankarą menininkė suprato, kad miestas puikiai atitiko jos lūkesčius: „Čia žmonės ramesni, bet tiek pat paslaugūs kaip ir bet kur kitur. Nėra įkyrūs, bet visada atskubės į pagalbą, jei tik pajus, kad tau jos reikia. Į svečius ateis susitarę iš anksto. To tikrai negalėjai tikėtis gyvendamas rytuose.“

Tikslas – skleisti geras emocijas

Kalbėdama apie meno sampratą bei vertinimą Turkijoje ir Lietuvoje menininkė pabrėžia, kad didžiuosiuose Turkijos miestuose – Stambule ir Ankaroje – menas nėra vertinamas kaip nors kitaip nei Lietuvoje: „Tai kosmopolitiški miestai ir menininkai yra daugiau mažiau paveikti vakarietiškos kultūros.“ Rytų Turkijoje, kur vyrauja tradiciniai turkų menai, galima pajusti skirtumą, tačiau pasak menininkės, tai yra visiškai normalu ir daro Turkijos meną unikaliu.

Lietuvių menininkų darbuose I. Šimonytė-Deniz pastebi dažnai varijuojantį šaltą koloritą: „Nesakau, kad man tai nepatinka, bet gyvenimas ir taip gan žvarbus, todėl savo darbuose stengiuosi išlaikyti optimistines nuotaikas.“ Pagrindinis tikslas yra skleisti geras emocijas: Inga džiaugiasi, jeigu jos meno vertintojas tai jaučia – vadinasi jos kaip menininkės rolė pasiteisino.

Pati menininkė semiasi įkvėpimo ir iš kitų kūrėjų: „Lietuvoje dievinu Miglę Kosinskaitę. Kai kurie iš mano primųjų darbų buvo įkvėpti būtent šios menininkės. Nors ji ir netapo akvarele, tačiau koloritas, geometrija ir mistiniai siužetai mane labai žavi. Absoliučiai keri Arūno Vilkevičiaus bei ukrainiečio Sergiy Lysyy akvarelės.“ Iš Turkijos menininkų Inga mini abtraktaus meno šalininką Sidar Baki ir iliustratorių Sedat Girgin. Šie meno kūrėjai nėra tapytojai kaip Inga, tačiau menininkė pabrėžė, kad jai nėra labai svarbu pati technika, kurią naudoja menininkai, labai svarbi yra idėja, detalės ir koncepcija.

Idėjų ieško sapnuose ir tapo mintyse

Inga jaučia tapyboje atradusi save. Jos galvoje vyksta nuolatinės idėjų paieškos: „Aš visada mąstau ir daug tyrinėju, kol atrandu tuos man tinkančius objektus.“ Paveikslo gimimą menininkė apibūdiną kaip ilgą ir sudėtingą procesą: „Daug laiko užtrunku paieškose. Tada susidėlioji kompoziciją, plėmus. Nemažai laiko užtrunku tiesiog trindama. Dažai prisijungia vėliausiai ir tai mano pati mėgstamiausia kūrybos dalis, kai galiu atsipalaiduoti, nes viskas daugmaž būna aišku.“

Kartais menininkei užtenka susapnuoti idėją naujam paveikslui: „Tai pats lengviausias būdas, nes tada esu užtikrinta viskuo ir lieka tik išpildymas.“

Įkvėpta gyvūnų

Pagrindiniai I. Šimonytės-Deniz darbų tapybos objektai yra gyvūnai, prie kurių menininkė apsistojo išbandžiusi žmonių portretų tapybą: „Nuo pat pradžių tapiau portretus, tik pasikeitė personažai. Anksčiau daugiau dėmesio skyriau moterų portretams, pyniau juos su švelnesniais objektais (gėlėmis, paukščiais), buvo daug geometrijos, grafikos.“ Gyvūnai sužavėjo, kai pradėjo nagrinėti jų bruožus, simbolikas ir faktūras – menininkę itin įkvepia gyvūnų fotografija. Tačiau nors Inga žmonių nebetapo, jos gyvūnai yra personifikuoti ir kalbantys – tarsi ankstesnių temų tęsinys, tik animalistinis.

Ingos studija namuose Ankaroje

Paklausus, kodėl visgi pasirinko tapyti gyvūnus, I. Šimonytė-Deniz argumentavo: „Gyvūnus pasirinkau todėl, kad per juos daug galima ištransliuoti. Spalvomis, faktūra. Be to, daug galimybių interpretacijoms. Kiekvienas iš jų turi kažką unikalaus, kas įkvepia vienokiam ar kitokiam siužetui. Pavyzdžiui, raganosiai turi neapsakomo grožio odą, kuri gali papasakoti apie sausrų išvargintus Žemės plotus. Jų nosiaragio svarba ir grožis tampa žmogui taip vertingu ametistu. Katės sfinksai – karališki, laisvi ir unikalūs gyvūnai, kurie ne visiems prie širdies, tačiau man juos gera tapyti, jų odos raukšlės ir kūno formos be galo grakščios.“ Inga neišskiria vieno mėgstamiausio tapyti gyvūno: svarbiausia – ar jis teisingai panaudotas ir ar toks jo vaizdavimo būdas neša kažkokią žinutę.

Tapo kartu su kliente

„Mano paveikslai yra absoliutus mano pasąmonės produktas“, – teigia I. Šimonytė-Deniz. Visgi menininkė prisipažįsta kartais tapanti pagal užsakymą ir netgi turinti pastovią klientę, dviejų šuniukų savininkę: „Ne paslaptis, kad labai mėgstu juos tapyti. Mano ir klientės skoniai labai sutapo ir kartu esame sukūrę kelis darbus su jos šunimis. Rašau kartu, nes ji pati labai kūrybingas žmogus ir jos idėjos besipindamos su manomis išverpė kelis paveikslus, kuriais abi buvome patenkintos.“

Individualiems užsakymams menininkė ruošiasi atsakingai: stengiasi kuo daugiau sužinoti apie augintinį – paveikslo herojų: „Noriu užkoduoti kažką labai asmeniško. Juk žinom, kad tos pačios veislės gyvūnas atrodo labai panašiai, tačiau jų charakteriai ar mėgiami užsiėmimai gali gerokai skirtis. Prieš pradedama tapyti pirmiausia susižinau visus niuansus.“

Kartą Vokietijoje esanti reklamos agentūra pakvietė menininkę dalyvauti įdomiame projekte: Inga Šimonytė-Deniz turėjo nutapyti kelių veislių šuniukų portretus, kurie buvo panaudoti pakuotės dizaine: „Tai tokia nauja, labai įdomi ir nekasdieninė patirtis.“

Nesiekia sąmoningai patikti masėms

Inga savo pirmąją darbų parodą surengė gimtojoje Lietuvoje, Kaune. Menininkė neslepia nusivylimo dėl pandemijos, sustabdžiusios meno renginių veiklą. Facebook internetinėje platformoje sukurta online galerija „Neatšaukti pasirodymai“ daugeliui menininkų, tarp jų ir Ingai, šiuo sunkiu metu buvo vienintelė erdvė dalintis savo kūriniais: „Liko tik virtualios parodos, jos, žinoma, irgi gerai, bet tai tikrai ne tas pats kas reali akistata su žiūrovu, nes tai emocijų pasidalinimas, o emocijas pajusti lengviau iš tikro nei virtualiai.“

Ankaroje I. Šimonytė-Deniz taip pat surengė asmeninę darbų parodą bei dalyvavo keliose grupinėse parodose. Unikalus menininkės tapybos stilius neliko nepastebėtas ir Niujorko meno galerijos „Gallery104“: keletas Ingos darbų buvo įtraukti į galerijos kolekciją. O šiais metais Inga dalyvaus L‘art Suspendu 2021 parodoje Prancūzijoje, Sanary-sur-mer.

Kiekvienam menininkui rengti savo darbų parodas ir būti pamatytam, įvertintam yra neabejotinai labai svarbu. Tačiau viešumas turi ir kitą medalio pusę – galimą kritiką. Autorė mini geriausią perskaitytą patarimą: „Neturėtumėte leisti sau nusivilti, jei kritika mūsų meno atžvilgiu nėra palanki. Tai neturėtų stabdyti proceso. Kritika gali pakoreguoti mūsų meninę evoliuciją, tačiau niekada nereikia bandyti sąmoningai patikti masėms. Šitos mintys mane lydi ypač tada, kai man pačiai patikęs darbas, atrodo, nėra pakankamai įvertintas.“

Turkijos lietuvių bendruomenė didžiuojasi savo tarpe turėdama tokius talentingus ir įkvepiančius žmones. Viliamės, kad šių menininkių įkvėpimas niekada neišblės, visuomet bus palankios sąlygos bei galimybės, leidžiančios sukurti dar daug nuostabių meno kūrinių, kuriuos galėtume išvysti ir kitose parodose. Inga ir Jovita, linkime jums kuo didžiausios sėkmės, šviesių minčių ir kūrybinio polėkio.

Ingos ir Jovitos darbų paroda Polonezkoy, Stambule

Ši publikacija yra Spaudos, Radijo ir Televizijos rėmimo fondo finansuojamo projekto dalis.
Projektas „Lietuviško meno ir kultūros sklaida Turkijoje“.

Taip pat kviečiame peržiūrėti video iš meninio renginio Polonezkoy


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s